Alkis

Aš trejus metus sirgau sunkia depresijos forma. Sunku paaiškinti, kodėl lašas po lašo gyvenimas prarado spalvą, kvapą ir skonį. Kerintį savo grožiu 2005-jų sausį mano artimieji bei geras būrys daktarų dėjo didžiules pastangas pakeisti tai, kas atrodė nebeišvengiama. Prieš tai aštuonis mėnesius praleidau privačioje psichiatrijos klinikoje, aplinkinių pašaipiai vadinamoj Daunhauzu. Buvau girdomas vaistais, lankiau psichoterapijos ir psichoanalizės užsiėmimus, praktikavau jogą, tačiau tai nedavė norimų rezultatų. Vienintelis mano malonumas buvo trumpi pasivaikščiojimai po miesto parką bei centrines Kauno gatves. Eidamas miesto gatvėmis stebėdavau skubančius žmones, iš aprangos detalių, laikysenos, eisenos bandydavau atspėti jų likimus. Kartais, kol dar būdavo šilta, laivu „Aitra”, kuriame veikė kinų restoranas, plaukdavau Nemunu nuo Vytauto bažnyčios krantinės pro Raudonvario pilis iki pat Šakių.  Statiški upės krantai, nedideli miesteliai dvelkdavo tyla ir ramybe. Gurkšnodamas  arbatą tyloje mąstydavau apie gyvenimą už miesto šurmulio, vienatvę ir ilgesį.

Vieną dieną, grįždamas iš tokios kelionės,  kvepalų parduotuvės lange pamačiau tai, kas mano retiems pasivaikščiojimams suteikė naują priežastį.  Savo išvaizda ji priminė man prancūzę. Tarsi Amelija būtų palikusi tėvynę ir nuleidusi savo sparnus „Kvapų manufaktūroje”, stovinčioje priešais Įgulos bažnyčią, Laisvės alėjos gale. Niekada nedrįsdavau užeiti, tarti draugišką frazę ar bent jau pasidomėti kokiu nors tabako ar citruso kvapu. Tiesiog eidamas pro šalį sulėtindavau žingsnį, akimis sugaudavau lieknutį siluetą ir judėdavau toliau. Rodėsi, jog to visiškai pakanka ir niekuomet nebus kitaip. Tada atėjo sausis. Prieš pat Naujuosius metus mane išleido namo su sąlyga, kad aš kas dvi savaites apsilankysiu pas gydytojus ir reguliariai gersiu vaistus.

Tėvų namai buvo didžiulis, gremėzdiškas statinys miesto pakraštyje. Galėjai valandomis vaikščioti po kambarius, nesutikdamas nė gyvos dvasios. Kieme už nepaprastai ilgos spygliuočių ir sakurų virtinės nepaliaujamai lodavo Bardas, sarginis dobermanas, prie savęs neprisileidžiantis nieko išskyrus mano tėvą. Gyvūnų galeriją pratęsė Hektoras – velniškai irzli žako papūga bei Tera – nedidelis spanielių veislės šunytis, sergantis ūmiu pykčio priepuoliu. Jis priklausė mano seseriai ir buvo apkandžiojęs ne tik visus mūsų šeimynos narius, bet ir daugybę namų lankytojų. Mes jau seniai būtumėm jį užmigdę, jei ne sesuo, gulusi kryžium už savo augintinį.

Tėvo dažnai nebūdavo namie. Net ir tada, kai jis būdavo, paprastai negalėdavai pasiekti jo už sunkių ąžuolinių kabineto durų. Mama niekur nedirbo ir didžiąją savo laiko dalį skirdavo gėlėms, namų priežiūrai bei grožio salonams. Gera išvaizda buvo jos hobis, darbas ir pašaukimas vienu metu. Sesuo Gabija studijavo dizainą Dailės akademijoje, domėjosi moderniuoju menu ir neaiškiais tipeliais. Jie traukdavo ją kaip magnetas. Gabija turėjo nedidelę užrašų knygelę, primargintą tokio tipo užrašais: „Romanas. 2004 liepos 15. Vakarėlis pas Sabiną. Septynios su puse minutės. Domisi klasikine muzika…”

Pats penkerius metus studijavau finansus Rygos tarptautinio verslo mokykloje. Tiksliau ketverius, nes penktųjų pradžioje susirgau, tad tėvui neliko nieko kita, kaip papirkti dėstytojus, kad jo netikęs įpėdinis galėtų gauti diplomą.

Per Trijų karalių šventę į mūsų namus atvyko Gastonas Klėjus, ispanas, katalikų kunigas, jau dešimtį metų gyvenantis Lietuvoje. Jis priklausė uždaram, šiek tiek sektantiškam „Opus Dei” ordinui.

Papietavę sėdome vaišintis karštomis bandelėmis su sezamu bei Amaretu. Po įvairių juokelių bei nelabai švankių pokštų pokalbis netikėtai pakrypo apie mano sveikatą, ir aš jau stojausi eiti, bet Gastonas sulaikė mane rankos judesiu ir paklausė, ar nenorėčiau šiek tiek pakeisti aplinką ir išvykti iš miesto. Jis papasakojo apie savo draugus – sutuoktinių porą iš Vilkijos. Jie gyveno trijų šimtmečių senumo name, kuris kažkada priklausė vienam carinės Rusijos kunigaikščiui, bėgusiam nuo imperatorienės Jekaterinos nemalonės. Gastono manymu, namai turėjo savitą, subtiliu rafinuotumu pasižyminčią dvasią. Jų šeimininkai mielai sutiktų priimti mane kelių dienų viešnagei. Grynas oras bei gamta turėtų man teigiamą poveikį. Tam karštai pritarė mama. Norėjau prieštarauti, bet tėvui ištarus „galima pabandyti”,  bet koks ginčas prarado prasmę.

Po trijų dienų, ankstų sekmadienio rytą, susikroviau daiktus ir su nedideliu lagaminu stovėjau prie pagrindinių namo vartų. Tikėjausi važiuoti kartu su tėvu, bet manęs  pasiimti atvyko firmos vairuotojas. Mama paaiškino, kad tėvas turi planų, pabučiavo į abu skruostus ir ilgai mojavo neatitraukdama akių nuo tolstančio automobilio.

Mašinai palikus Kauną, mano dėmesį patraukė sustingę sniegu nupurkšto miško vaizdai, giedras dangus bei visiškai tuščias kelias. Galbūt sumanymas išvykti nėra toks blogas, kaip pasirodė iš pradžių. Vilkiją pasiekėme greitai. Vairuotojas visos kelionės metu neištarė nė žodžio. Aš irgi tylėjau. Pravažiavus užrašą „Vilkija”, kelias staiga ėmė leistis žemyn, ir nuokalnės viduryje pasukome į šalikelę, kurią žymėjo ženklas „aklagatvis”. Kelio gale matėsi didžiulis medinis žalias namas su dideliu vaismedžių sodu, pavėsinėmis ir nedidelėmis laukinių gyvūnų skulptūromis. Namo stogas buvo dengtas skarda, langus puošė raižytos tamsaus medžio langinės.  Išlipęs išsiėmiau daiktus, ir mašina nuvažiavo palikdama mane visiškoje nežinioje.

 

II.  Norint patekti pro centrines pastato duris reikėjo praeiti nedidelį atvirą prieangį, kurį puošė eglių bei sausų aguonų vainikas. Skambučio nebuvo. Jį atstojo senovinis bronzinis belstukas – liūto galva, nasruose laikanti žiedą. Duris atidarė lieknas, šiek tiek pliktelėjęs, barzdotas vyriškis, į akis krintančia ryškia spalvotais žirneliais išmarginta peteliške po kaklu.

– Svečias į namus, Dievas į namus, – tarė jis stipriai spausdamas ranką. – Sveikas atvykęs. Laukėm.  Aš Valentas, su mano žmona Aida netrukus susipažinsi. Ji kaip tik kepa blynus su ikrais. Sena šeimos tradicija, tikras gardumėlis, pirštus apsilaižysi. Užeik.

Mes pakilome į antrą namo aukštą, kur Valentas parodė šiek tiek ankštoką, tačiau jaukų kambarį, kuriame turėjau apsistoti. Pasidėjęs daiktus, išbandžiau lovos minkštumą, apžiūrėjau ant sienų kabančias senovines fotografijas. Kaip spėjau, kai kurios iš jų buvo darytos dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. Jose užfiksuoti žmonės savo laikysena ir puošniais apdarais spinduliavo aristokratiškumą bei graciją. Nusivilkęs švarką, kruopščiai  susišukavau ir barbendamas pirštais į laiptų turėklus lėtai nusileidau žemyn. Svetainės vaizdas mane pribloškė. Sienos buvo nukabintos laukinių žvėrių galvomis, kambario erdvę užėmė masyvūs rudi odiniai baldai. Viduryje stovėjo didžiulis ovalo formos raudonmedžio stalas, inkrustuotu pasaulio žemėlapį vaizduojančiu paviršiumi. Visus keturis kambario kampus  puošė didžiulės žalvarinės žvakidės, o virš degančio židinio kabėjo du keisti ir niūrūs paveikslai. Viename jų buvo pavaizduota žalia ilgaplaukė moteris, kuri tarsi neturėjo odos, o kitame – didžiulė barzdota galva išsprogusiomis akimis, primenanti oro balioną. Galva tarsi sklendė ore, o po ja matėsi miniatiūrinis kūnelis.

– Kairėje mano žmonos autoportretas. Ji dailininkė,- paaiškino Valentas. – O dešinėje aš. Aida taip pavaizdavo mano pasikėlimą virš kasdienybės. Eime, aš jus supažindinsiu.

Prie elektrinės viryklės plušanti jauna moteris nė kiek nepriminė žaliosios baidyklės. Ji labai maloniai pasisveikino, pasiūlė prisėsti prie virtuvės stalo ir iškart patiekė mums po garuojančią porciją blynų bei šaltalankių arbatos. Pusryčių metu šeimininkai ilgai klausinėjo apie mano ir mūsų šeimos gyvenimą, gyrė Gastoną Klėjų, jo veiklą Lietuvoje. Papusryčiavę išėjome pasivaikščioti po Vilkijos miestelį.

Visa Vilkija – tai nepaliaujama kopimo aukštyn – žemyn kaita. Joje netgi yra vadinamieji Vilkijos Karpatai. Anksčiau Vilkijoje gyveno labai daug čigonų. Čia gimusi Aida praleido su jais visą vaikystę. Žaisdavo, dalindavosi duona. Vėliau išvažiavo į Vilnių, ištekėjo už Valento. O kai nusprendė grįžti, čigonai, atsidarius Europos sienoms, patraukė į Vakarus. Aplankėme nedidelį miestelio muziejų, kurio surinkta ekspozicija mane labai sudomino. Pasirodo, iki karo Vilkija buvo nemažas to krašto centras. Turėjo savo teismą, policiją, inteligentiją. Vėliau, užkopę į patį viršų, apžiūrėjome senąją bažnyčią. Nuo už jos esančios stebėjimo aikštelės atsivėrė puikus vaizdas į Nemuną bei didelę baltą erdvę. Nemunu plaukė didžiulės ledo lytys iškeldamos ir skandindamos viena kitą. Aš stovėjau sunkiai gaudydamas orą, gerdamas visa tai savo akimis.

Kai grįžome namo, Aida parodė man savo dirbtuves, nedidelį rąstinį pastatą sodo gale. Dirbtuvių langus puošė vitražai, viduryje stovėjo tuščias molbertas, sienos aklinai nukabinėtos paveikslais, kurių didžiausias vaizdavo angelą. Angelas buvo labai savitas. Vietoj akių žiojėjo juodos skylės, o jo sparnai buvo sukonstruoti iš daugybės mažų, tamsių žmonių figūrų. Jos kabinosi viena į kitą tarsi tarpusavyje grumdamosi.

Paklausiau Aidos, ar ji parduoda savo paveikslus. Ji atsakė, kad ne. Kartais, nors tai būdavo labai retai, ji dovanodavo savo paveikslą jai kuo nors patikusiam žmogui. Tapyti Aida pradėjo po siaubingos avarijos, apie kurią nenorėjo kalbėti. Tada viskas pasikeitė. Jiedu su vyru pardavė namą Vilniaus priemiestyje, nutraukė visas  darbo sutartis ir persikėlė į Vilkiją. Šis namas -paveldo vertybė,  jie sudarė nuomos sutartį ir įsipareigojo namą prižiūrėti bei išlaikyti.

– Ramybė viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, – tarė Aida ir pirštais perbraukė man per plaukus. Po to griebė mane už rankos ir mes, išbėgę į sodą, mėtėmės didžiulėmis sniego gniūžtėmis. Buvo velniškai smagu. Nepamenu, kada taip būčiau linksminęsis. Vėliau suritome didžiulį sniego senį, o Aida papuošė jį iš dirbtuvės atnešta šiaudine skrybėle ir saulės akiniais. Pro galines namo duris į kiemą išėjo Valentas, išleisdamas du didžiulius dogus. Smagiai lodami, jie puolė prie manęs, pargriaudami ant žemės, ir ėmė baksnoti savo didelėmis šlapiomis nosimis. Po labai vėlyvų pietų aš nuėjau į savo kambarį ir net dorai nenusirengęs pramiegojau ligi pat ryto, sapnuodamas arklius bei debesis.

 

III.  Iš ryto, po vonios procedūrų nusileidęs į apačią, darbo kabinete aptikau Valentą. Jis buvo palinkęs ties kažkokiais palaidais popieriaus lapais. Intensyviai rašė, braukė, lamdė ir galiausiai plėšė.

– Ar galėčiau žvilgtelti? – paklausiau tyliai. Valentas ištiesė vieną iš lapų.

„Infantilios ir godžios vaginos vibracijos
Gieda šlovę galingam titanų kare.
Išdidi Eneida išsiriečia gracijoj
Radus tikrą palaimą Hefaisto fale”.

– Kuriu himną, skirtą mano pasaulėžiūrai pateisinti. Kol kas nesiseka, – Valentas neatrodė nuliūdęs. – Eime gerti arbatos. Aida būtinai iškeps mums omletą.

Prie pusryčių stalo gerai nusiteikęs jis papasakojo riebiai nešvankų anekdotą apie porudčiką Rževskį. Paskui sekė istorijos apie nelaimingos medžioklės atvejus, arabų viešnamių ypatumus, šalutinį marihuanos poveikį ir dar daug kitokių paikysčių. Po pusryčių padėjau Aidai suplauti indus. Ji visą rytą šypsojosi, tačiau nepratarė nė žodžio. Galiausiai paprašė manęs šiltai apsirengti ir laukti prie namo vartų.

Praėjus dešimčiai minučių iš garažo išriedėjo didelis juodas visureigis. Aida jame buvo viena. Man įsiėdus, mašina pajudėjo siauromis Vilkijos gatvelėmis, palikdama už nugaros paskendusius sniege nedidelius dviaukščius namus. Mes pasiekėme mišką ir siauručiu, šunkelį primenančiu keliuku važiavome tol, kol patekome į didelę proskyną. Aida sustabdė automobilį ir išlipusi iš bagažinės ištraukė didelę pintinę spalvotų plastmasinių butelių, sklidinai pripildytų vandens. Mano nuostabai, priėjusi prie netoliese augančio beržo, ėmė trumpomis virvelėmis raišioti juos prie šakų. Paklausta, ką daro, ji pasiūlė neaušinti burnos, o padėti. Aš taip ir padariau. Baigusi darbą Aida iš mašinos išėmė šautuvą ir paėjusi kokius trisdešimt žingsnių paprašė pasitraukti. Pasigirdo šūvis ir iš oranžinio Fantos buteliuko ėmė tekėti vanduo. Dar vienas šūvis ir tas pats buteliukas atsidūrė ant žemės. Tada atėjo mano eilė. Pirmą kartą nepataikiau. Po kiekvieno šūvio atlaužus spynos mechanizmą iš jo išlėkdavo šovinio tūtelė. Nepataikiau ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą, bet tai buvo nesvarbu. Kai ant žemės gulėjo keturi Aidos numušti buteliukai, ypatingai taikliu šūviu man pavyko sukelti nedidelį lašėjimą. Jaučiausi tikras šaudymo asas.

Vėliau palikę šautuvą mašinoje mes išėjome pasivaikščioti po mišką. Kvėpavome grynu oru, nuo medžių purtėme sniegą, matavome pėdų dydžius ir gylius. Kuprinėje Aida turėjo nedidelį termosą su karštu vynu ir ryšulėlį imbierinių sausainių. Jau po kelių gurkšnelių visu kūnu pajutau stiprų šilumos srautą. Nuo pirštų galiukų iki pat kaktos. Sielą užvaldė linksmumas ir aš ėmiau dainuoti apie žiemą, snaiges, liečiančias veidą, bei neišpasakytą gerumą širdy. Aida man pritarė.

Į namus grįžome temstant. Aida užsidarė savo dirbtuvėse ir tą vakarą jos daugiau nebemačiau. Tuo tarpu Valentas pasiteiravęs, kaip praleidau dieną, ant židinio grotelių ėmė kepti sprandinės kepsnius, kartu pasinaudojęs susidariusia galimybe  išdėstyti man savo gyvenimo filosofiją.

– Pavyzdžiui, aš nieko nenoriu, nieko netrokštu. Bet kol žmogus gyvas, tol yra viltis, kad jis pasikeis. Galbūt, kada nors išsimainysiu savo tuštybę į kokį nors vertingesnį daiktą. Labai svarbu suvokti, jog visa tai, ką mes liečiame, ragaujame ar netgi užuodžiame, yra laikina. Net ir laikrodžiai, matuojantys laikinumą, kada nors virs dulkėmis ar atomais. Viskas, kas su mumis įvyko, turėjo būti, bet juk tai nereiškia, kad tai padeda tašką ir užveria mums visas galimybes. Ateina laikas, kai tenka atsisveikinti su praeitimi, nesvarbu su kokia, svarbu, kad visam laikui. Aš kartais sakau sau, jog visos dorybės man svetimos, o visos blogybės artimos, bet taip nėra. Žinai, kai būna visai blogai, mane gelbsti ne draugai, o moterys. Tikriausiai tai gamtos duotybė ir niekas neišrado geresnio vaisto nuo sielos demonų.

Negalėjau su juo nesutikti. Tą vakarą, dorodami kepsnius, mes ilgai kalbėjomės apie gyvenimą, geidulį, Dievo buvimo ar nebuvimo klausimą bei gyvenimo prasmės paieškas. Valentas manė, kad yra tokių klausimų, į kuriuos rasti atsakymus šiame gyvenime mes neturime galimybės. Suvokus tai, dingsta prasmė švaistyti laiką betikslėms paieškoms. Taip gaunama galimybė gyventi čia ir dabar, nevelkant tokios žmogui nepakeliamos naštos.

Naktį manęs ilgai neapleido įvairios mintys. Mąsčiau apie savo šeimą, nepateisintus svetimus lūkesčius, gyvenimo klaidų neišvengiamumą ir merginą iš kvepalų parduotuvės. Gyvenimas – keistas, sudėtingai painus, nesuprantamas dalykas. O gal jo ir nereikia suprasti?

 

IV.  Ryte nusileidęs į apačią nieko neradau. Apėjau visus namus, bet jie buvo tušti. Virtuvėje ant šaldytuvo durelių pastebėjau raštelį: „Išvažiavome į sostinę. Grįšim po pietų. Pusryčiai šaldytuve.”

Užsikaičiau virdulį ir neturėdamas ką veikti nusprendžiau paieškoti namuose fotografijų albumo. Apžiūrėjau biblioteką, darbo kambarį, saloną, bet jo niekur nebuvo. Teko pusryčiauti nieko nepešus. Nepaisant to, smalsumas manęs neapleido. Apėjau visus namus, taip pat ir antrąjį aukštą. Ten pastebėjau kopėčias, vedančias į palėpę. Akimirką svyravau, bet smalsumas paėmė viršų. Užkopęs kopėčiomis ir atidaręs liuką patekau į visišką tamsą. Apgraibomis pro dulkių ir voratinklių sluoksnį užčiuopiau jungiklį. Užsidegus šviesai iš pradžių pasirodė, kad palėpė tuščia, tačiau apsigręžęs kairiajame kampe pamačiau krūvelę tvarkingai sudėtų daiktų. Man ėmė stoti širdis. Pajutau stiprų oro trūkumą. Pro tamsų polietileninį uždangalą matėsi vaikiškas vežimėlis, mažutėliai batukai, žaislai ir medinis supamas arkliukas. Kurį laiką stovėjau nieko nesuvokdamas. Atsipeikėjęs skubiai nusileidau kopėčiomis ir užsidariau savo kambaryje.

Jie grįžo pusiaudienį su didžiuliais krepšiais maisto produktų ir dar kažin ko.

– Nusipirkau vakarinę suknelę! – džiaugsmingai sušuko Aida. – Galėsi išvysti vakare, bet pirmiausia pirtis.

– Pirtis? – paklausiau suglumęs.- Aš juk neturiu maudymosi drabužių.

– Vienintelis reikalingas pirčiai drabužis – beržinė vanta. – nuramino Valentas, plekšnodamas man per petį. Po gero pusvalandžio pasipuošę išeiginiais rojaus protėvių drabužiais mes paskendome vandens garų rūke. Buvo žvėriškai karšta. Aš vos atlaikiau sadomazochistinį senovės slavų ritualą, ir kai nuogut nuogutėliai rėkdami išbėgome į stingdantį sniegą, supratau, kaip senai neragavau paprastų gyvenimo malonumų. Voliotis sniege – klaikiai vaikiška ir natūrali pramoga. Po tokių procedūrų įsispyrėme į pliušines šlepetes, susisupome į turkiškus chalatus ir susėdę namo salone stebėjome Valento pučiamus pypkės tabako dūmus,  o vėliau surengėme jaukų kamerinį vakarėlį.

Padėjau Valentui padengti stalą. Jis pasirodė tikras serviravimo meistras. Stalą dengė krevetės, austrių geldelės, parmizano sūris, šviežių vyšnių ir klementinų desertai. Namo rūsyje Valentas saugojo gausią vynų kolekciją. Bendru sutarimu nusprendėme, jog vakarui puikiai tiks 1993 metų derliaus Burgundijos regiono vynas.    Laikrodžiui mušant devynias, iškilmingai lėtai laiptais nusileido Aida, pasipuošusi ilga žėrinčių rubinų spalvos suknele. Berankovės suknelės priekis iki pat Aidos smakro buvo visiškai uždaras, o nugaroje esanti iškirptė pranoko visas fantazijos ribas.  Ji tiesiog spindėjo.

Prie stalo šiek tiek užkandus, iš senutėlės, dar Smetoną mačiusios komodos Valentas ištraukė kaljaną. Užsigerdami vynu pūtėme kaljano dūmus, stengdamiesi paversti juos siurrealistinėmis skulptūromis ir čia pat duodavome joms keisčiausius pavadinimus. Senam patefonui užgrojus lyrišką Editos Piaf dainą, pakviečiau Aida šokti. Ji šoko tobulai. Lėtai siūbuojantis jos kūnas subtiliai gaudė visus skambesio niuansus. Baigiantis dainai, palinkusi prie mano ausies, Aida tyliai pratarė:

– Gyvenime būtina surasti tą, kuris jaučia tave kaip oro temperatūrą ar vėjo gūsių kryptį, žmogų kuris gerbia,  saugo ir gina tave nuo bet kokių nemalonumų. Tai daug daugiau nei bet kokie kiti pasiekimai.

 

V.  Trečiadienio rytą pabudau pažadintas automobilio signalo. Manęs atvažiavo pasiimti. Atsisveikinant su šeimininkais Aida paprašė luktelti. Ji nurūko į savo dirbtuves ir iš ten atnešė didžiulę drobę. Veik visą drobės erdvę užėmė marmurinio žmogaus figūra plačiai išžiodinta burna. Jo pilvo vietoje stūksojo didžiulis kiaušinis.

– Paveikslo pavadinimas „Paskutinis žmogus”, nutapiau specialiai tau. Nepamiršk mūsų. Tu čia visada laukiamas, – Aida pabučiavo mane į abu skruostus ir ištarė: – Laimingai.

Valentas nieko nesakė. Tik paspaudė stipriai ranką ir nusišypsojo. Įsėdęs į mašiną, ilgokai tylėjau. Po to atsisukau į vairuotoją ir paklausiau jo vardo.

– Tomas, – atsakė šis.

– Žinai ką, Tomai, nuvežk mane prie Įgulos bažnyčios.

Jis taip ir padarė. Šiek tiek jaudindamasis įžengiau pro kvepalų parduotuvės duris. Manoji Amelija stovėjo nusigręžusi į lentynas parduotuvės viduryje. Tiesiog priėjau ir paklausiau:

– Sakykit, kaip turėtų kvepėti jums patinkantis vyras?

– Lietumi ir debesimis, – tarė ji tyliai pakeldama žvilgsnį į mane. Jos veidą nušvietė šypsena.

 

 

 

 

 


Comments are closed.