Tekstai

„Todėl aš tau sakau: jiems atleidžiama daugybė jų nuodėmių, nes jie labai pamilo.“
Žaislinė Biblija 7,047-tasis leidimas

Buvo vėjuotas paskutinis 3019 -jų metų vakaras. Sėdėjau, jaukiame „Lego“ restoranėlyje, įsikūrusiame netoli centrinės miesto gatvės. Patalpa buvo visiškai tuščia. Raudonuose, povų raštais dekoruotose sienose, pridengtas tamsaus bambuko užtvarų visuomet jaučiausi saugiai, galėjau pabūti pats su savimi. Tradicine, šilku siuvinėta apranga vilkinčiai beždžionėlei paslaugiai pateikus meniu, į restoranėlį įėjo aukštas, tamsiaplaukis arlekinas, nešinas dideliu kelioniniu krepšiu. Iš pirmo žvilgsnio galėjai įspėti, jog jis – pakankamai turtingas. Tai išdavė brangus šveicariškas laikrodis, baltas stambiais langeliais ir rombais išmargintas „Prados“ puspaltis bei puikus apavas (aš visuomet pastebiu batus).

Kol užsisakinėjau mėlynosios jazminų arbatos bei aštrių desertų  rinkinį, arlekinas pasikabinęs puspaltį, prisėdo prie gretimo stalelio, veidu į mane. Tada išsitraukė „Parlament“ cigarečių pakelį ir nesėkmingai pabandė užsirūkyti. Drebančioms rankoms nerangiai grabinėjant perlamutrinį Zippo žiebtuvėlį, žiežirbos degino pirštus. Po keleto įnirtingų bandymų jis atsistojo ir priėjo prie manęs.

- Gal kartais turite ugnies? Tie firminiai žiebtuvėliai šūdo verti.

Nors ir nerūkau, visuomet nešiojuosi su savimi žiebtuvėlį. Tai padeda megzti pažintis. Ypač su dailiąja lytimi. Pridegus, vyriškis stipriai įtraukė dūmą ir kažkaip keistai pasižiūrėjo į mane.

- Sakykit, ar jūs kartais ne rašytojas? Gulėdamas ligoninėje skaičiau jūsų „Žaidimai mirštančioms marionetėms“.

Aš linktelėjau. Jis minutėlę susimąstė, o po to pratarė:

- Mano vardas ŽanŽanas. ŽanŽanas Rigoleti. Esu profesionalus mimas bei žonglierius. Gal kartais norėtumėte išgirsti vieną istoriją?

-  Toks mano darbas – klausytis istorijų. Galite prisėsti. – ramiai atsakiau.

Ir jis prisėdo, prisitraukdamas arčiau savęs peleninę. Jo rankos vis dar drebėjo. Man bandant įspėti pašnekovo amžių, ŽanŽanas pratarė:

- Nepatikėsit, bet maždaug prieš savaitę aš mėginau nusižudyti. Tikras faktas. Receptas labai paprastas: dvidešimt „Clonazepam“ tablečių užpilame lengvu „Tekila muerte“ užpilu ir lengvai pabarstome trisdešimtimi paskutinių apgailėtino gyvenimo minučių. Žinoma gaila, kad tada po ranka neturėjau citrinos, bet bandant nusižudyti tokie mažmožiai nelabai rūpi.

- Kaip matau, nepavyko?

- Taigi, kad ne. Pritrūko trečiojo ingrediento. Jau beveik girdėjau atvykstant reaktyvinį traukinį „Žemė – Pragaras“, kai į duris paskambino pašto karvelis. Bandžiau jam kažką sakyti, bet sakinio viduryje susmegau ant parketo. Kai atgavau sąmonę man į gerklę buvo įkištas vamzdis, du sanitarai laikė už rankų, o sesutė pumpavo vandenį. Apvėmiau pusę kabineto. Išsivėmus jie vėl ėmė kišti vamzdį. Jausmas ne iš gerųjų. Vėmimui net vandens nereikėjo, pakako ir vamzdžio. Kai maniau, kad tai  baigėsi, jie ir vėl – iš naujo.  Tada nesusivaldžiau, ėmiau priešintis. Jie iškvietė daugiau sanitarų, o po to pririšę prie lovos nuvežė į kažkokį skyrių.

Tuo metu padavėja atnešė mano arbatą. ŽanŽanas užsisakė brendžio.

- Šiaip aišku keista, kad dugną galima pasiekti taip beprotiškai greitai. Trys mėnesiai  – velniškai menkas laiko tarpas.

I

Į kasmetinį „Geriausių fokusų bei triukų“ renginį „Migdolų sodo“ restorane ŽanŽanas atėjo su Marku Remarku, pūkuotu Andoros katinu, ir Arnoldu kaminkrėčiu. Grojant bigbendui, jie mėgavosi tauriaisiais gėrimais, linksmai aptarinėdami savo draugus ir nedraugus, protarpiais kylančius ant scenos pakylos. Likus penkiolikai minučių iki vidurnakčio, ŽanŽanas taip pat pakilo į sceną, parodė keletą ekvilibristinių triukų bei nepakartojamąjį numerį su nematoma špaga. Tada, griaudint galingoms ovacijoms, paliko susirinkusius, nusileisdamas į „Migdolų sodo“ rūsiuose įsikūrusį barą, kur tikėjosi surasti prapuolusius bičiulius. Arnoldas kaminkrėtys, net nesulaukęs vidurnakčio, jam būdingu greitojo gėrimo stiliumi  kalbėjosi su angelais, o Markas Remarkas šiek tiek pasipudravęs nosį „baltąja palaima“ didžiojoje salėje išsidirbinėjo su dviem pieno plauko blondinėmis, kurias kompanijos žargonu galima buvo apibūdinti: „Atėjau, pamačiau, pagulėjau.“

Neturėdamas ką veikti ŽanŽanas įsitaisė minkštame raudonos odos krėsle, stovinčiame prie pat stiklinių „Retro“ salės durų. Tokioje strategiškai geroje vietoje ypač patogu stebėti dailiosios lyties migraciją stačiaisiais įėjimo į klubą laiptais. Jaunos žėrinčios būtybės, pasipuošusios ryškiais, minimaliai kūno grožį dengiančiais drabužiais, autostrados greičiu zujo pirmyn atgal sudarydamos vientisos naujametinės girliandos įspūdį. Srauto intensyvumas ir tankis neteikė vilčių sustabdyti žvilgsnį ties kokiu nors vertingesniu moteriškuoju vienetu, kurio medžioklei būtų galima paskirti visą savo žavesio bei sumanumo arsenalą. Netrukus tokia padėtis ŽanŽanui ėmė kelti nuobodulį, peraugantį į lengvą susierzinimą. Svarstant galimą išvykimą namo, vakaro vedantysis paskelbė mažosios salės karaokė konkursą.

Skambant pirmiesiems „She will be loved“ akordams į sceną užlipo aukšta šviesiaplaukė lėlė, pasipuošusi ilga smaragdinės spalvos suknele ir beveik žemę siekiančiu šaliu. Išgirdus sodrų, ilgesingą lėlės balsą, ŽanŽanui ėmė stoti širdis. Per visus savo spalvingo gyvenimo metus  šilto ir šalto matęs ŽanŽanas netikėtai pasidavė melancholiškam dainos skambesiui. Jis buvo patyręs daugybę keistų, net beprotiškų pojūčių, tačiau šitas lengvas oro trūkumas, krūtinės srityje vertė imtis veiksmų. Lėlei baigus dainuoti, jis žaibiškai užsakė du „Veronos“ kokteilius pas vienarankį rylininką, bare taip pat atliekantį oficianto vaidmenį ir vikriai nardydamas tarp šokančių porų nusekė paskui minioje pradingstantį siluetą.

- Tikiuosi jums patinka „Verona“. – ištarė sėsdamasis greta šviesiaplaukės.

- Yra tik vienas būdas tai sužinoti. –  atsakė ši ir imdama taurę  nusišypsojo. – Mano vardas Austėja.

- Deivė globojanti gamtos grožį – bites, jei gerai prisimenu istorijos kursą. Aš ŽanŽanas. Malonu susipažinti. Dažnai čia lankaisi?

- Ne,  pirmą kartą.

- Tikiuosi ne paskutinį. Pavyzdžiui aš čia dažnas svečias. Galima pasakyti klubo narys.  Bent vienas iš keturių savaitgalių paleidžiamas vėjais būtent čia. Penktadieniais su draugais  lošiame  bridžą, o visi pralošti pinigai patenka į einamąją  vakarėlio sąskaitą.

- Ir žinoma tu visada laimi.- lėlė  nepatikliai palingavo galva.

- Tiesą pasakius visaip pasitaiko, nors aš įpratęs laimėti. Bet užteks apie mane. Ką gi didžiojoje Enciklopedijoje rasime ties įrašu „Austėja“?

- Apie save man sunku pasakoti. Žmogus mato save tik veidrodžiuose, kurie šiuo atveju yra kitų žmonių akys. Taigi nuspręsk pats kas aš esu.

- Padėk man, papasakok bent jau dalį istorijos.

- Istorijos nėra. Yra tik istorijos.- pratarė ji ir švelniai paėmusi ŽanŽaną už rankos patraukė į šokių aikštelės vidurį, lengvai laviruodama tarp šokančių porų. Austėjos šokis buvo stulbinamai puikus. Plastiški liekno kūno judesiai tarsi gėrė mažųjų būgnelių ritmą. Švelniai judančios rankos, klubai ir netgi besiplaikstantys plaukai transliavo pribloškiantį, šiek tiek laukinį energetinį lauką, priverčiantį akis įsisiurbti į nesuvaldomumu trykštantį kūno šėlsmą. ŽanŽanas netruko pastebėti, jog ne jis vienas nenuleidžia akių nuo Austėjos. Beveik visų stovėjusių ant juodais turėklais atitvertos pakylos žaislų žvilgsniai krypo jų pusėn. Nutaikęs tinkamą progą ŽanŽanas viena ranka apkabino Austėjos liemenį, kita atsargiai liesdamas jos nuogus pečius  pasiūlė pabėgti iš klubo.

Nepraėjus nei dviem laikrodžio dūžiams, išbėgę į sniegu alsuojančią gatvę jie patraukė baltuojančios zefyrų bažnyčios link. Lauke tvyrojo lengvutis, švelniai skruostus žnaibantis šaltukas. Susikibus už rankų, Austėja čiuožtelėjo apšalusiu alėjos grindiniu ir plačiai prasižiojusi pagavo kelias besileidžiančias snaiges. ŽanŽanas pasekė jos pavyzdžiu, tačiau neišlaikęs pusiausvyros parpuldamas į gretimais sukastą pusnį, nusitempė kartu ir Austėją, tuo ją taip pralinksmindamas, jog visa gatve nuaidėjo šėlstantis palaimingas juokas. Visą kelią ligi bažnyčios jie nenuilstamai kvatojo, po to kirtę Žibuoklių prospektą pasiekė ŽanŽano namus Karamelių gatvėje.

II

Skambant muzikinės dėžutės garsams, Mėja Mėlynakė užmerkė akis ir išėjo iš savo kūno, palikdama jį ritmingai judančiam svoriui, daryti juodąjį darbą. Tokiose kelionėse Mėja matydavo krištolines kalnų upes, kurių nesustojanti tėkmė plukdydavo ją lediniu vandens paviršiumi pro baltutėlio sniego kalnagūbrius ir rožinius sakurų sodus, esančius kitame krante. Viršum jos lengvai sklęsdavo kirai ir baltosios žuvėdros, laikančios snapuose ką tik sužvejotas sidabrines žuvis. Kelionės pabaigoje Mėlynakė krisdavo šniokščiančia krioklio praraja į nenumaldomai artėjantį sūkurį, iš kurio išnirus ji vėl atsidurdavo savo kūne, skruostais  jausdama krištolo pėdsakų likučius. Per pirmuosius buvimo viešnamyje metus Mėja neįsidėmėjo nei vieno kliento veido. Visų ją lietusių žaislų bruožai liejosi į vieną pilkame rūke skendintį siluetą.

Po to, kai ją dvi savaites prievartavo viešnamio savininkas, o vėliau personalas, Mėlynakė pasinėrė į keistą būseną, artimą transui. Pripumpuota vaistų lėlė tarsi stebėjo viską iš šalies. Akims nepaliaujamai braidant spalvotais mozaikų paviršiais ji veik nejautė skausmo, tik kartkartėm, nežinia kaip persikąsdavo sau lūpas. Dar likdavo mėlynės ant pečių ir kaklo, mausdavo blauzdas. Kartkartėmis prašviesėjus protui Mėja bandydavo priešintis. Tada paslaugūs alaviniai kareivėliai surišdavo jai už nugaros rankas bei kojas ir be jokio gailesčio įmesdavo į prabangų marmuro baseiną, išpuoštą antikinėmis kolonomis ir nenusakomo grožio senovinėmis freskomis. Prieš pradedant skęsti, lėlė vandens paviršiuje vidutiniškai išsilaikydavo pusantros minutės. Tada nemažiau kaip minutę išbūdavo po vandeniu, patirdama dusimą bei milžinišką siaubo protrūkį, vietinių vadinamą mirties pabučiavimu. Kankinimas, pasitelkiant baseiną, turėjo dvigubą privalumą. Pirmiausiai pagrindiniam renginio dalyviui jis palikdavo neišdildomą įspūdį, visiškai sunaikinantį bet kokį tolesnį norą pasipriešinti. „Yra daugybė kelių bei būdų patirti mirtį.“ – mėgdavo sakyti viešnamio šeimininkas. – „Jei varlę įmesi į karštą vandenį ji iššoks. Jei virsi, palaipsniui didindamas ugnį – ji  išvirs.“ Antra svari kankinimų vandeniu priežastis buvo ta, jog šis būdas buvo ypač vertinamas, kaip efektyvi įbauginimo galimybė, nesukelianti nukankintai aukai apčiuopimų fiziologinių pažeidimų. O prekės kokybė visuomet nepermaldaujamai susijusi su prekės kaina. Visoms įkalintoms lėlėms buvo nepaliaujamai kalama į galvą:  „Tu negali palikti Oazės. Tik pati Oazė gali palikti tave.“

Paryčiais išėjus paskutiniam klientui ateidavo patarnautojos, senyvos atgrasios žebenkštys. Nutempę į vonią, jos prausdavo skaudančius lėlių kūnus lediniu vandeniu, ir prieš susupant į paklodes, viską ištepdavo kvapniais aliejais, o genitalijas bei išeinamąsias angas šaldančių freoniniu tepalu.

III

Būdamas ypač populiarus žonglierius ir ekvilibristas, bei ne mažesnę sceninę šlovę mimo amatu pelnęs ŽanŽanas  galėjo leisti sau gyventi ypač prabangiame būste. Namas, kurio plotas – beveik 350 kvadratinių kaladėlių, buvo apstatytas senoviniais Viktorijos laikų stiliaus baldais, o sienas puošė XXVII a. flamandų dailininkų darbai. Namo interjerą projektavo specialiai iš Giurborgo atvykęs dizaineris Flavijus Haideborgas. Flavijaus nuomone, jei jau turi pinigų – jie turi matytis. Plušėdamas beveik pusę metų jis tobulai suderino spalvas, medžiagas, audinius, lankėsi daugybėje aukcionų ir antikvariatų, paversdamas namus pasigėrėjimo vertu objektu.

Keista, tačiau ši prabanga, ir netgi miniatiūrinis grojantis fontanas, Austėjai nepadarė jokio įspūdžio.  Ji tepaklausė kur galima rasti patefoną ir uždėjusi seną Marlen plokštelę, pareiškė esanti labai alkana. Toks jos noras pradžiugino ŽanŽaną, nes jis, kaip ir daugelis vienišų jo amžiaus vyriškių, manė esąs puikus kulinaras. „Vakaro meniu Cezario salotos ir puikiosios prancūziškos užkandėlės.“  - pareiškė jis ir paėmęs Austėją už rankos nusivedė ją į jaukią virtuvę.

Pjaustydamas salotas ŽanŽanas pasakojo juokingas istorijas nutikusiais jam bei jo draugams.  Austėja padėjo ruošti maistą, kartkartėmis linksmai purtydama galva, tarsi manytų, kad didžioji dalis pasakojamų istorijų – visiškas fantazijos vaisius. „Mes tikrai bėgome nuogi Griliažų alėja. – tikino ŽanŽanas – Prizas – per daug vertingas, kad atsisakytume, be to buvo tamsu.“  Pasidomėjus  Austėjos darbu paaiškėjo, jog ji dirba pardavėja „Storuliuko“ cukrainėje atsakingą, daugybės nuovokos ir žinių reikalaujantį darbą. „Ne kiekviena, tikrai ne kiekviena išverstakė lėlė tai sugebėtų!”- išdidžiai tikino Austėja. – „Dirbdama su klientais aš visuomet turiu būti geros nuotaikos ir šypsotis, kitaip jie pas mus nebesugrįš.“

ŽanŽanas norėjo sužinoti daugiau, tačiau bandydamas peiliu atidaryti konservuotų žaliųjų alyvuogių skardinę persipjovė delną. Purpurinės pjuvenos užtiško ant baltutėlių marškinių, stalo bei šviesaus persiško kilimo paskleisdamos jame vis didėjančią dėmę. Austėja vikriu judesiu sugriebusi prie kriauklės kabėjusį rankšluostį laikinai sustabdė kraujavimą. Vėliau suradusi miniatiūrinę vaistinėlę užbintavo žaizdą, prieš tai užpylusi ją jodu. „Mano mama sakydavo: vyras virtuvėje tolygu žemės drebėjimui“ – pratarė ji ir baigusi pirmosios pagalbos procedūrą valiūkiškai suvėlė ŽanŽano plaukus. Tas, rodos, nežymus veiksmas sugriovė nedidelį tačiau realiai egzistavusį barjerą tarp dviejų vienas kitą atsitiktinai atradusių žaislų. Arlekinas prisitraukė prie savęs lėlę ir lūpomis palietė kaklą. Ji prigludo švelniai viena ranka apjuosdama liemenį, kitos pirštus panardindama į jo plaukus. Lūpoms kylant kaklo vertikale,  lėlės kūnas ėmė virpėti, ir netrukus du  į vieną susilieję žaislai atgulė ant to pačio krauju aplaistyto persiško kilimo.

IV

Kaip ir buvo žadėjusi Mėja Mėlynakė niekam neprasitarė apie būsimą kelionę. Slapčia ji tikėjosi, kad tai kas įvyks gali netgi išeiti į naudą. Gal būt tėvai, nors ir trumpam jos netekę, susimąstys kokia ji svarbi. Gal būt grįžus iš kelionės viskas pasikeis. Ankstyvą antradienio rytą Mėja kruopščiai susikrovė būtiniausius daiktus į dėžutę nuo mėtinių saldainių ir net neatsisveikinusi išėjo į centrinę miesto aikštę. Eidama siaurutėlių gatvelių grindiniu ji įtikinėjo save, jog elgiasi teisingai, ir kad kitos išeities tiesiog nėra. Ne taip dažnai pasitaiko galimybė išvysti pasaulį, o dar drauge su mylimuoju. Aikštės pakraštyje stovėjo senutėlis prisukamas automobiliukas, kuriame nekantriai laukė Kenas bei jo bičiulis žiurkėnas. Mėlynakei įsėdus, Kenas dar kartą paklausė ar ji niekam neprasitarė apie kelionę. Mėja užtikrino jį, jog buvo tyli, lyg žuvis plaukiojanti jos senelio akvariume. Visą likusį kelią ligi miesto krašto jie neištarė nė žodžio.

Mėja, dar niekuomet nebuvo skridusi oro balionu, todėl smarkiai jaudinosi. Kenas visaip ją ramino, aiškindamas,  jog skrydis nebus ilgas, nes  jie skris tiktai parą. Jaudintis tikrai nėra dėl ko. Po kurio laiko, oro balionas paniro į vanilinius debesis ir ji, kaip ir kiti keleiviai aikčiojo taip arti išvydusi kamuolinių debesų grožį. Praėjus kelioms valandoms lėliškos Mėlynakės akys neatlaikė įspūdžių gausos, ir ji užmigo atsiduodama sapnų karalijai. Ji retai kada regėdavo sapnus, tačiau sapnas, susapnuotas skrydžio metu, buvo kaip niekad aiškus ir tikroviškas. Sapne ji regėjo jauną lėlę einančią tropinio parko taku, rankose nešančią kūdikį. Lėlė judėjo greitai, vis spartindama žingsnį. Jai už nugaros girdėjosi nepaliaujamai artėjantis viesulo garsas.  Netrukus nelaimingoji ėmė bėgti, tačiau užkliuvo už didžiulio kedro šaknies, ir kartu su kūdikiu parkito ant žemės. Bandant stotis griaudžiantis viesulo sūkurys pasiekė ją išplėšdamas iš glėbio kūdikį kartu su motinos rankomis. Mėjai pabudus už lango spigino saulė, švelnus stiuardesės balsas pranešė: „Sveiki atvykę į miestą, garsėjantį karčiuoju šokoladu ”

Iki susitikimo su Keno draugu buvo likę dar kelios valandos, todėl jie nutarė apžiūrėti karčiuoju šokoladu garsėjančio miesto įžymybes. Pasinaudoję metro jie pateko į Kakavos laukus. Tenai, iš glėbius gėlių nešiojančių lemūrų, Kenas nupirko raudoną rožę, keistai dantytais žiedlapiais. Mėlynakė įsisegė ją į plaukus. Miestas atrodė nepaprastai magiškai vieta, kurioje pildosi įvairiausi norai. Apžiūrėję triumfo arką bei panteoną, kuriame buvo palaidotas miesto burmistras, jie užsuko į  „Banana Café“ paragauti vietinių desertų. Vaikštinėjant gatvėmis Mėja laužyta tarme skaitė užsenietiškus parduotuvių bei tavernų iškabų užrašus, o Kenas spėliojo, galimas šių žodžių reikšmes. Priėjus didįjį Kaladėlių bokštą Kenas papasakojo juokingą istoriją, apie vieną barsuką, visą gyvenimą svajojusį nukeliaut į šį nuostabų miestą ir pasikėlus į Kaladėlių bokštą nusispjauti žemyn. Kartą jo svajonė išsipildė. Tik atvykęs jis užkopė į patį bokšto viršų, įkvėpė gūsį šokoladinio oro ir spjovė iš visų jėgų žemyn. Nelaimei tą dieną mieste siautė labai stiprus vėjas, todėl vargšelis nors ir įgyvendinęs svajonę iš bokšto išvyko apspjautas.

Pakilus į septintąjį Kaladėlių bokšto aukštą, Mėją pribloškė naktinė miesto panorama. Daugybė apšviestų kvartalų, kurių gatvėmis judėjo srautai spinduliuojančių mašinėlių bei vežimaičių. Tame pačiame aukšte veikė nedidelis restoranas. Jie nusipirko avietinių ledų papuoštų juokingais skėčiais ir atisėdę prie miniatiūrinio vytelėmis pinto stalelio, dekoruoto bokšto simbolika, stebėjo aikštėje vaidinančius klounus.

- Mano vaikystė buvo labai skurdi. – mąsliai pratarė Kenas – Augau vaikų namuose. Nuolat trūkdavo pinigų. Turėjau pats išmokti verstis. Pats kabintis į gyvenimą, be niekieno pagalbos. Patikėk, tai žvėriškai sunku – būti vienam kaip pirštas.

- Bet dabar tu turi mane.- Mėlynakė švelniai suėmė jį už rankos. Kenas nieko neatsakė.

Vakare pakilo audra. Smarkiai žaibavo. Vos spėję į paskutinį tramvajų, viešbutį  jie pasiekė kiaurai permirkę. Mėja buvo išvargusi nuo dieną patirtų įspūdžių, todėl užmigo vos galvai palietus pagalvę.

V

Pabudusi viena Mėja Mėlynakė viešbučio kambarį rado tuščią. Nieko nelaukusi ji nusprendė išeiti pasižvalgyti. Pirmas rytinis svetimame mieste Mėlynakės patirtas įspūdis buvo susijęs su oro temperatūra. Ji žinojo, kad vyksta į šiltu klimatu pasižymintį kraštą, tačiau vaizduotė nebuvo pajėgi nupiešti oro, virpėte virpančio nuo karščio, kuris tarpais viršijo keturiasdešimt penkis laipsnius Celsijaus. Vos tik nusileidus viešbučio laiptais ir žengusi ne daugiau dvidešimties žingsnių įkaitusiu grindiniu Mėjos drabužiai permirko nuo prakaito. Tik pačiame  viešbutyje veikė kondicionierius, kuris nors ir nevisiškai, vis dėlto žabojo alpulį sukeliančią kaitrą. Palikus jo teritoriją, atsivėrė puikus vaizdas į  palmių sodus, su daugybe egzotinių augalų, įvairiaspalvių gėlių gretomis bei dangumi, kurio žydrynei niekas negalėjo prilygti. Priėjus tarp dviejų milžiniškų palmių stovintį suolelį Mėlynakė nusprendė valandėlę palaukti. Ji prisėdo, pakišdama po kojomis pintinaitę, išsitraukė mineralinio vandens buteliuką ir apsiliejo juo. Tada  išsipynė kasą paleisdama ilgus plaukus plaikstytis vėjyje.

Sėdėdama ant suolelio ji po truputėlį ėmė apsiprasti su nepakenčiama temperatūra. Tiktai laikas slinko velniškai lėtai. Žvalgantis į mažomis mašinėlėmis didžiulius lagaminų kalnus pervežančius viešbučio darbuotojus praėjo beveik pusvalandis, o Kenas vis nesirodė. Ji jau būtų ėmusi nerimauti, jei ne pėdinantis gatve mažas meškiukas, atkreipęs jos dėmesį. Mėja stebėjosi jo tamsiomis akimis, dar tamsesniu kailiu bei ypač puošniais drabužiais. Šis savo ruoštu įsižiūrėjo į ją; tikriausiai dar niekada nebuvo matęs lėlės turinčios tokią šviesią oda ir tokius skaisčius saulės spalvos plaukus. Taip žiūrėdami, jie tyrė vienas kitą akimis, kol pagaliau Mėlynakė neiškentė ir nusišypsojo. Meškiukas savo ruoštu atsakė tuo pačiu, tada suplojo delnais ir paėmęs kažką iš jį lydinčio tėčio letenų priėjo ir padavė tai Mėlynakei.

Į Mėjos delnus pateko miniatiūrinė raižyto raudonmedžio dėžutė. Atidarius ją pasigirdo nuostabi muzika, o viduje esanti peteliškė tarsi pritardama plasnojo plonyčiais auksuotais sparneliais. Mėja su nuostaba apžiūrėjusi dėžutę norėjo ją grąžinti, tačiau meškiukas užspaudė jos pirštus, nusilenkė ir dar kartą nusišypsojęs nuliuoksėjo šaligatviu taip greitai, kad jį lydintis tėtis turėjo gerokai pasistengti, norėdamas jį pavyti.

Tuo tarpu iš priešingos pusės privažiavo sidabrinė mašinėlė, tamsintais langais, iš kurios išlipęs šlubas medinukas ištarė: „Salem aleikum a Rachmatulla abaraketu“ ir padavė Mėjai Mėlynakei raštelį. Kuriame pažįstamu braižu buvo parašyta:

„Mylimoji, turiu svarbių reikalų mieste.  Mano draugas Radžis nuveš tave į vilą. Gali juo visiškai pasitikėti.  Būsiu vakare.

Kenas“

Kadangi Mėja mieste jautėsi visiškai svetima ir jo nepažinojo, tad neliko nieko kito, kaip pasiėmus pintinę sėstis į automobilį. Važiuojant, pro langus buvo galima išvysti didingus, remiančius dangų statinius. Kai kurie iš jų priminė išpūstas vėjo bures. Po kurio laiko visureigis įriedėjo į dykuma. Buvo keista stebėti tokius didžiulius nederlingos žemės plotus,  kopas ir pašėlusiai žaismingai po jas vėjo nešiojamą smėlį.

Gerą valandą kelio dykumos peizažas visiškai nesikeitė, ir tik pradėjus kur ne kur rastis glebiam augalui ar krūmui tolumoje pasimatė didinga oazė, užstatyta daugybe įvairiausių pastatų suręstų iš baltų domino kaulelių. Daugumos statinių stogai turėjo keistą, akiai neįprastą plokščią formą. Įvažiuojant pro centrinius vartus, atsiveriančius aukštoje akmeninėje tvoroje, juosiančioje teritoriją Mėlynakė išvydo alavinius kareivėlius – ginkluotus vartų sargybinius, kurie jai  draugiškai šypsojosi ir mojavo.

Mašina pravažiavusi didžiausiąjį oazės statinį, pasuko į siaurą tunelį ir atsidūrė uždarame kieme, apsodintame figmedžiais ir mirtom. Išlipusi iš mašinos Mėja vos spėjo įtraukti sauso dykumos oro ir apsižvalgyti aplinkui. Iš kažkur atsiradę du prie vartų regėti kareivėliai nieko netarę skaudžiai užlaužė jai rankas ir vilkdami žeme įmetė į vilkduobę primenantį šulinį, kuris kažkada, buvo naudojamas vandeniui surinkti. Užvožus šulinio dangtį vargšė Mėja Mėlynakė atsidūrė visiškoje tamsoje. Kūną ėmė purtyti baimė ir šaltis, o liūdną porcelianinę galvą užplūdo gūdi neišvengiamos katastrofos nuojauta.

Duobėje Mėja praleido parą laiko veik mirdama nuo nepakeliamo troškulio ir siaubo. Ankštame šulinio dugne nebuvo netgi vietos prigulti, nekalbant apie išvietę. Ji desperatiškai bandė suvokti, kas atsitiko, tačiau sumišęs jos protas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.

Antrosios dienos vakarą viršuje pasigirdo artėjantys žingsniai. Nuvožus dangtį Mėlynakę apakino šviesa. Ji niekaip negalėjo įžiūrėti pasirodžiusio silueto.

- Mano vardas Hasanas Musa – pasigirdo balsas – Dabar aš esu tavo šeimininkas.

VI

Atėjus visų kiškučių šventei, liaudyje dar vadinamai Velykomis, arlekinas su Austėja išsiruošė aplankyti ŽanŽano gimtinės. Kelionės metu abiejuose kelio pusėse bangavo geltoni, linguojantys javų laukai, kruopščiai išdirbti pasėliai, su meile ir atsidavimu autentišku senojo kaimo stiliumi įrengtos sodybos. Jų įvažiavimus puošė ąžuolų ir klevų alėjos, kiemuose stovėjo senoviniai tradiciniais raižinių ornamentais dekoruoti šuliniai. Kai kuriose sodybose matėsi „saulės“ kryžiai ir spalvoti rūpintojėliai iškelti ant dvimetrinių koplytstulpių. Gerokai nutolus nuo kelio,  dirbtinai įrengtuose gandralizdžiuose, perėjo gandrai. ŽanŽakas, atsimindamas amžinatilsio senelio žodžius, skaičiavo kelyje sutiktus gandrus. Kuo daugiau gandrų pamatai, tuo sėkmingesnė kelionė. Važiuojant pro nedidelį vyšnių sodą, pasodintą prie pat ežerėlio pakrantės ŽanŽanas prisiminė sakuras, apie kurias taip dažnai kalbėdavo Austėja.

Mažutėlio miestelio centre, kuris taip ir vadinosi: „Miestelis“  žaislai išlipo prie šalimais pagrindinės aikštėje stūksančio namo. Šį namą beveik prieš šimtą metų savo rankomis pastatė ŽanŽano senelis.  Šiame name prabėgo visa vaikystė, iki pat keturioliktųjų jo gyvenimo metų, kol senelis, būdamas aistringas lošėjas, nepralošė namo Triušiui Fokusininkui, visoj apylinkėj pagarsėjusiam kortų šuleriui. „Ateinant į šį pasaulį gauta išvaizda, turtai ir sveikata tėra įduotos į tavo rankas kortos. – mėgdavo sakyti senelis – Bankas visuomet atitenka geriausiai sužaidusiam. Laimėti turint prastas kortas yra didis menas.“

Neištvėręs pažeminimo ŽanŽano senelis pasikorė, tačiau nemirtinai, tai nulėmė jo tvirtas cirko sunkumų kilnotojo sprandas. Pasimaišius protui, likusią savo liūdno gyvenimo dalį senelis praleido teismuose bandydamas įrodyti, jog traukiamo iš skrybėlės triušio triukas tėra visiška apgaulė, niekingas akių dūmimas.

ŽanŽanui skendint prisiminimuose, mindama raudono, jai kiek per didelio dviračio pedalus kelyje pasirodė mažutėlė, kokių trejų, ketverių metų amžiaus voveraitė.

- Tai tavo dviratis? – su šypsena paklausė ŽanŽanas.

- Taip, sportinis, aštuoniolikos pavarų, jį gavau dovanų, balandžio aštuntą dieną.

- Jeigu tu nelabai užsiėmusi, gal galėtum palydėti mus mišku iki Velnio kalno? Seniai ten nesilankiau. – atsargiai pasiteiravo ŽanŽanas.

- Žinoma, bet jums teks pabučiuoti velnio skulptūrą ant Velnio kalno. – voveraitei aiškiai patiko, kad suaugusieji atkreipė į ją dėmesį.- Ten šalimais stovi vaiduoklių namas, kurio šeimininkas turėjo gaidį ir kirvį. Kartą, šeimininkui miegant, į namą įsilaužė vagis. Šeimininko gaidys sukėlė triukšmą, nuo kurio antram aukšte miegantis šeimininkas  pašoko iš lovos, išsitraukdamas iš po jos gulėjusį kirvį. Kadangi namas buvo labai senas, šeimininkui pašokus įgriuvo lubos ir šeimininkas nukrito ant vagies nukirsdamas jam ranką, o paskui ir visą vargšelį sukapojo. Ir dabar ten matosi įgriuvę lubos, nors namas negyvenamas ir labai apgailėtinos būsenos. Tikrai nebus baisu? Nes vienas mano draugas yra ten matęs nukirstąją ranką. Vat.

Priėjus Velnio kalną, ŽanŽanas davė voveraitei sidabrinę monetą, ir ši visomis jėgomis mindama pedalus nuskuodė atgal į miestelį. Tada visu rimtumu (kaip sugeba tik arlekinai) ŽanŽanas priklaupė ant vieno kelio kalvos viršukalnėje ir sukaupęs visą drąsą ištarė:

- Lėle Austėja, ar sutinki tapti mano žmona, šeimos židinio kurstytoja bei būsimųjų vaikų gimdytoja?

- Taip. – atsakė ši ir sumirksėjusi, savo didelėmis mėlynomis akelėmis nualpo. Visą likusį kelią atgal, ŽanŽanui teko ją nešti, ir tik atsidūrusi automobilyje bei pauosčiusi pipirinės druskos lėlė atsigavo.

VII

Žinia apie ŽanŽano sužadėtuves žaibo greičiu apskriejo visus jo draugus bei prietelius. Norėdami pažymėti šį svarbų įvykį šie susibūrę draugėn suorganizavo vyrišką vakarėlį „Veneros rūmų“ džentelmenų klube. Dalyvavo visi, pradedant Marku Remarku,  pūkuotu Adoros katinu, baigiant vėžliu Gastonu, kuriam šių metų rudenį turėjo sukakti garbingi šimtas trisdešimt vieneri metai. Tą vakarą buvo išgerta daugybė šampano bei nepalyginamai stipresnių gėrimų. Nuogoms šokėjoms rangantis apie sidabrinius stulpus vakaro atmosfera pastebimai kaito, kol pasiekus kulminacinį renginio tašką už rankų ir kojų sugriebtas ŽanŽanas buvo nuneštas į salę skirtą ypatingiems klientams, pažymėtą daug žadančiu VIP ženklu.

Įėjus į raudonmedžiu bei šilku dekoruotą salę durys už ŽanŽano nugaros užsivėrė. Jis liko visiškai vienas. Patalpai skendint prietemoje, ore tvyrojo salsvas smilkalų kvapas. Pasigirdus pirmiesiems rytietiškos muzikos garsams prasivėrė skambios karoliukų užuolaidos, pro kurias, pasipuošusi veidą dengiančiu šaliu įžengė patraukliausia kada nors ŽanŽano regėta moteris. Rudakė lėlė, kaštoniniais grindinį siekiančiais plaukais, pasidabinusi pirmųjų protėvių drabužiais šoko ekstremaliai gašlų ir gundantį, erotišką ir brutalų, atimantį kvėpavimą bet sukeliantį norus ir gailestį dėl vėjais iki šiol praleisto gyvenimo šokį. Po kiek laiko iš nedidelės raižytos skrynios šokėja išėmė kaljaną, kurį pridegus įsitaisė ant daugybės minkštų pagalvėlių greta arlekino. Sekančios kelios valandos buvo visiškai ištrintos iš atminties.

Po kiek laiko, bundant sąmonei, į apartamentus įsiveržė visa neblaivi kompanija vadovaujama Arnoldo kaminkrėčio. Rėkaudami ir šūkaudami jie sugriebė pusnuogį apdujusį arlekiną ir vilkte su didžiausiu šurmuliu nuvilko į rūsiuose esančias kino sales.

Tai ką teko išvysti, ŽanŽanas iš pradžių priskyrė narkotiniam kaljano poveikiui. Bet stebėdamas draugų reakcijas pamažu suprato, kad akys jo neapgauna. Didžiuliai ratu išdėstyti monitoriai transliavo vieną ir tą patį vaizdą: plieniniame narve, sukaustyta sunkiomis grandinėmis, pridengta tik kūną išmarginusiu makiažu geidulingai raivėsi Austėja, vienatinė jam pažadėtoji moteris.

Parvykęs namo arlekinas rado Austėją itin pakilios nuotaikos.

- Šiandien, grįžtant namo,- krykštaudama pratarė ji – prie manęs pribėgo mažutėlis juodaplaukis zuikutis, kažkuo baltu storai išsitepęs visą veidą.

- Spėk, kas man nutiko? – paklausė jis.

- Nežinau?- truktelėjau pečiais.

- Ogi, ledus valgiau! – Šūktelėjo ir nubėgo spinduliuodamas, tarsi saulė. Juokinga ar ne?

Užuot atsakęs,  nuo puošniai serviruoto stalo jis pakėlė sunkią porcelianinę lėkštę ir trenkė ją tiesiai Austėjai po kojomis. Ši sustingo niekaip nesuvokdama tokio staigaus pykči protrūkio priežastis.

- Aš tau papasakosiu tau kas iš tikro juokinga – iškošė pro sukąstus dantis ŽanŽanas – Įsivaizduok tokią situaciją – susipažįsti su nuostabiu žaislu, atveri jam visą save nuo stogo ligi pamatų, duodi raktus net nuo tamsiausių sielos užkaborių, ir netgi ruošiesi jį vesti, o staiga paaiškėja, kad tas žaislas – paskutinė Gomoros kekšė. Ką tu pasakytum apie tokią konfūzišką situaciją?

Austėja nieko neatsakė. Ji tiesiog paliko valgomąjį, nusileido laiptais į miegamąjį, kūkčiodama susikrovė būtiniausius asmeninius daiktus. Ji išėjo tyliai, netrenkdama durų, pro galinį išėjimą, ant dėžutės skirtos batų tepalui palikdama namų raktus. Nors ŽanŽanas to dar nesuvokė, tačiau tai buvo paskutinis kartas, kada jis regėjo Austėją.

Praėjus penkerioms vienatvės ir savigraužos savaitėms, per vakarinę nacionalinę televizijos laidą ŽanŽanas išvydo reportažą apie Mėjos Mėlynakės mirtį svetimame mieste. Ekranui rodant mirusiosios atvaizdą, arlekinas atpažino šviesiaplaukę Austėją giliomis, tarsi marių bedugnė akimis.

„…nes Dievui nėra negalimų dalykų.“

Žaislinė Biblija 1,0 36 –tasis leidimas