Tekstai

Dovydas, sergantis sunkia psichine liga, dirba sargu Petrašiūnų kapinėse. Čia laidojami įvairūs visuomenės veikėjai ir šiaip žymūs žmonės. Tai prestižiškiausios, tačiau mažiausiai lankomos miesto kapinės. Įžymybėms, kaip ir visiems kitiems mirtingiesiems, buvo būdinga pomirtinė užmarštis.

Ši Dovydo diena, kaip ir visos, prasidėjo mažame mediniame namelyje netoli kapinių tvoros. Jau 49 metus, neskaitant dvejų, praleistų sovietų armijoje, jis čia gyvena kartu su mama. Ji anksčiau irgi dirbo kapinių sarge. Tėvas mirė, kai berniukas buvo dar visai mažas. Bent taip pasakojo motina. Nors Dovydas, linkęs viskuo abejoti manė, kad galėjo būti ir kitaip. Vos išlipęs iš lovos, jis basomis nupėdino prie viryklės, atsuko dujas ir ant ugnies pastatė seną žalvarinį virdulį kavai. Ant snapelio užmovė švilpuką. Kai vanduo užvirs, pro jį ims veržtis garai, sukeldami švilpesį. Jis ir pažadins mamą.

Tuo tarpu, nenorėdamas gaišti laiko, Dovydas išsivalė dantis pačiu geriausiu pasaulyje (pasak reklamos) dantų šepetėliu ir antra pagal gerumą pasaulyje dantų pasta. Paskui ėmė kruopščiai skustis sena skutimosi mašinėle, nes peiliukai, skirti „tikriems vyrams”, yra velnioniškai brangūs.

Pasigirdo švilpimas, o netrukus ir mamos balsas: „nesijaudink, Dovuti, aš pati nukelsiu.” Dovydas ryžtingai šaltu vandeniu nusiprausė veidą, ir nė nemanydamas jo šluostytis, prisėdo prie stalo. Atsikėlusi motina apsirengė raudoną kaip kraujas chalatą ir skubėdama ėmė dėlioti dešrą su sviestu ir duona bei kavos puodelius.

Trumpas pusryčių ritualas praėjo abiem tylint. Apsirengęs darbiniais drabužiais, Dovydas išskubėjo į savo valdas sergėti taikos ir ramybės visiems patekusiems ir nepatekusiems į amžinuosius medžioklės plotus.

Eidamas takeliu, vingiuojančiu palei kapinių tvorą, jis vis žvalgėsi aplinkui, bandydamas įžvelgti kokius nors ženklus, galinčius įspėti jį, kokia bus diena. Tačiau iki pat vartelių nieko nepastebėjo ir tik einant pro juos sukarksėjo varna, tupinti senoje pušyje, tiesiai virš galvos. „Negerai – susikrimto Dovydas, – Nejau ir vėl girdėsis tie įkyrūs garsai, prašantys kažko visiškai man nesuprantama kalba.” Bet galvoje buvo ramu, tad neliko nieko kito, tik susirasti naktinį sargą ir pradėti inspekciją. Tai nebuvo taip paprasta. Apėjęs visas kapines, jis šiaip taip rado naktinį, gulintį ant paminklinio antkapio Aloyzui Kazitskui, politiniam tarpukario Lietuvos laikų veikėjui. Naktinio kelnės buvo prasegtos, plaukai susivėlę, o rasti jį galėjai greičiau pagal kvapą. Pažadintas ir susivokęs aplinkoje, jis nutaisė liūdnai graudų veidą ir svyruodamas patraukė vartų link ieškoti vaistų nuo jį ištikusios negandos.

II.

Bloga. Tai pirmas jausmas, kurį pajunti iš ryto, gulėdamas ant įšalusios žemės, kažkokiam priekvailiui įkyriai žadinant tave lengvais kojos spyriais į pasturgalį. Apie skaudančią galvą, nutirpusias kojas ir mėšlo skonį burnoje nekalbu, bet kaulus purtantis šaltis ir gaisras skrandžio viduje – tai jau šis tas. Velniop juos visus. Dabar būtų gerai šiek tiek susiorientuoti laike ir erdvėje, o tiksliau, kur po galais mane vakar užnešė. Kairysis kapinių kampas… aišku. Juokas juokais, bet posakis „Negerk vienas” turi savyje racijos. Dabar visa, ko reikia, tai suimti save į rankas ir įveikt suknistą traukos jėgą. Šiaip tai man visiškai tas pats, ką tas bulvonas virkauja, tik nuo to jo: „Broniau, Broniau…” žiauriai makufelį skauda. Lyg varpais skalambytų.

Pagaliau, pavyko įsiropšti į takelį, vedantį iš nabašnykų rojaus. Minutė trisdešimt penkios sekundės, ir manęs čia nebus.

– Atšok, Dovydai, nematai, kad man gyvenimas nemielas? – Prilipo kaip musė. – Nemažas, pats susitvarkysi. Pasirašyk už mane budėjimo grafike, ir baigta.

Fu, rodos atsikračiau. Reikia suspėt į troleibusą „aštuonios dvidešimt”. Kitaip manoji nepagirs. Pavargau aš taip. Ne gyvenimas, o kažkoks bordelis Nemuno gatvėj. O kas blogiausia, jokių prošvaisčių, kad kas nors pagerės. Jei ne krepšinis ir ne tokios žavios būtybės, kaip ta ateinanti priešais, gundomai siūbuodama klubais, kabėčiau dabar ant pušies prie kapinių vartų, kaip mane blaivą matot.

III.

Gerai, kad taip anksti atėjau. Tokiu laiku čia beveik nėra žmonių, tylu. Jei ne paukščiai ir ne tas apsimiegojęs sargas, būtų visiška ramybė. Senelis mėgo ramybę. Sakydavo: „Ryto tyloje ateina geriausios mintys”. Štai ir jo kapas.

Adomas Tautkus

1919 – 2001

Sveikas, seneli. Štai ir atėjau, kaip buvau pažadėjusi. Atleisk, kad taip ilgai nelankiau. Reikalai visokiausi, be to, metus buvau užsieny. Dirbau, mokiausi. O ir šiaip… Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet ką galiu padaryti? Tu juk žinai, kokia aš. Per tuos darbus dienos šviesos nematau. Šiaip tai aš pas tave su reikalu. Mano vaikinas Tomas (draugauju su juo jau dvejus metus) ir aš ruošėmės pavasarį tuoktis. Viskas būtų gerai, tik kad žvėriškai pinigų trūksta. Visa, ką užsieny uždirbom, ką tėvai davė ir dar ką draugai paskolino, sukišom į vienos firmos akcijas. Tikėjomės, kad jų vertė kils, o išėjo atvirkščiai, gerokai atvirkščiai, seneli. Nebežinau, ką daryti, įklimpom kaip reikiant. Taigi, jei gali, būk geras, užtark už mus žodelį tenai. Tada aš tau ir gėlių atnešiu ir žvakelę uždegsiu. Juk negerai, kai kapelis neprižiūrėtas. Ar netiesa, seneli?

IV.

Dovydas, sąžiningai užpildęs budėjimo grafiką, išėjo apžiūrėti teritorijos. Eidamas dešiniosios kapinių dalies pakraščiu, pamatė paskubomis, beveik bėgte vartų kryptimi einančią merginą. Jos aprangoje vyravusi indigo spalva ryškiai kreipė į save dėmesį. Dovydas būtų mielai ją stebėjęs ilgiau, jei ne tolimoje, naujoms laidojimo vietoms skirtoje kapinių dalyje sušmėžavęs siluetas. „Ankstyvi, kaip reta”. Pratarė pats sau ir nuskubėjo įkandin. Gerokai priartėjęs, pamatė jauną, gal kokių dvidešimt penkerių metų vaikiną, klūpantį prie neseniai pastatyto antkapio. Norint likti nepastebėtam teko atsistoti už juodo granito madonos skulptūros. Jaunuolis tuo tarpu rankomis ėmė kasti žemę, o išrausęs nedidelę duobę, kažką įdėjo ir vėl užžėrė. Tada pasilenkė prie kapo, pabučiavo jį ir, apsižvalgęs, ar niekas nemato, nukūbrino šalin. Dovydui pasidarė labai smalsu. Valandėlę palaukė ir, degdamas nekantrumu, priėjo prie kapo. Rausimo vieta buvo aiškiai matoma. Įkišęs pirštus į žemę, užsičiuopė nedidelį cilindrą. Ištraukęs jį, Dovydas išvydo permatomą stiklinę kolbą, naudojamą chemijos laboratorijose. Joje buvo raštelis.

V.

„Tu – mano Dovydas, vienintelis ir tikras. Tu – tai, ko iš manęs niekada ir niekas neatims. Nors mes buvome tokie artimi, Tu visada liksi „terra incognita”, po kurią aš klajoju savo sapnuose ir atsiminimuose. Kiekvienas rytas, kuriame nėra Tavęs, vinis į mano kryžių, kiekviena diena tamsesnė už naktį. Aš regiu Tave kasdien, tolimo praeivio eisenoj. Tu šypsaisi man iš juodai baltų reklamos plakatų. Juos vis dar kabina prišnerkštose stotelėse. Kartais, kai vakarais išeinu į mūsų balkoną, vėjas atneša alyvų kvapus, ir aš prisimenu. Jau nebeilgai būsi vienišas. Jau beveik sutvarkiau visus mūsų reikalus. Testamentu viską palikau Tavo seseriai. Man dar reikia savaitės, vienos savaitės atsisveikinti su visais taip, kad jie to net nepajustų. Ir mes vėl būsime kartu, Tu – mano Dovydas ir aš – Tavo Galijotas.”

VI.

Nors Dovydas nebuvo protingiausias žmogus žemėje, jam užteko išminties suvokti, kad raštelyje kalbama ne apie jį. Kuo atsargiau sulankstė baltutėlio popieriaus skiautę, įdėjo ją į cilindrą ir užkasė lygiai toje pačioje vietoje. Po to nutaręs valandėlę pabūti prie kapo, prisėdo ant nedidelio marmurinio suoliuko, esančio šalimais, ir, uždėjęs koją ant kojos, parėmė rankomis galvą. Tačiau jam nepavyko susikaupti. Rytinėje kapinių dalyje, kažkur netoli vartų, pasigirdo šurmulys. Atrodė, lyg kas gintų bandą, kurioje kiekvienas jos narys būtų kartu ir bandos varovas, kuo garsiau pranešinėjantis, kur link reikia judėti. Dovydas išvydo grupę mokinių, kurie iš pažiūros galėjo būti dešimtokai. Iš pradžių atrodė, kad jie eina vieni, tačiau netrukus tarpe jų pamatė nedidukę, gal kokių penkiasdešimties metų amžiaus mokytoją. Ji bandė visus raminti, tačiau jos balso visiškai nesigirdėjo. Iš krypties, kuria judėjo grupė, Dovydas nusprendė, kad jie traukia prie Salomėjos Nėries ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus paminklų.

Priėję virtinę baltų, gandinėmis suvertų kryžių (paminklo nepriklausomybės kovų dalyviams), du mokiniai atsiskyrė nuo kitų. Vaikinas į viršų suveltais plaukais, dėvintis rudą odinį švarką, ir mergina. Dovydo dėmesį atkreipusi mergina vilkėjo nėriniuotą megztinį aukštu kaklu, ilgą, nusėtą dirželiais ir mažomis sagtimis sijoną, avėjo sunkius kariškus batus, aplink liekną kaklą keliskart buvo apsivyniojus šaliką. Visi jos drabužiai buvo juodos spalvos. Skirtingai negu kiti mokiniai, šie du nėjo betonuotu taku, o ramiai, susikibę už rankų, patraukė pievele palei gyvatvorę, augančią prie baltųjų kryžių. Paėjusi keletą žingsnių ir palaukusi, kol likusieji dings iš akiračio, porelė ėmė bučiuotis, tiksliau, kaip pasirodė Dovydui, ryti vienas kitą. Netrukus mergina įkando savo draugui į ausį, ir plonais pirštais glostydama jo pilvą, ėmė leistis žemyn, kol parklupo ant kelių. Jai prasegus vaikino kelnes, Dovydui pasidarė labai nepatogu. Nebegalėdamas žiūrėti toliau, skubiai apsisuko ir tvirtais ryžtingais žingsniais patraukė sargų namelio link. Viso to jam buvo per daug.

VII.

Valandos sargų namelyje visada slinkdavo labai lėtai. Vienintelė pramoga buvo senas taikinys mėtyti strėlytėm ir nuogos moters plakatas, kabantis ant vidinių namelio durų. Jeigu kas nors įeidavo, durys atsiremdavo į sieną ir plakato nesimatydavo. Jame pavaizduota mergina, reklamuojanti kažkokios firmos gaminius, prieš metus žuvo avarijoje. Apie tai rašė laikraščiai. Dovydas praleisdavo daug laiko, galvodamas apie ją. Klausimai: kokia ji buvo, ką mėgo ir kodėl fotografavosi, kas kartą piešdavo vis kitokį merginos portretą. Dovydui atrodė, kad jis gerai ją pažįsta. Kartais, nors tai būdavo labai retai, ji aplankydavo jį sapnuose. Sapnai nebuvo vulgarūs. Dažniausiai jie pasiimdavo nedidelę pintinėlę sumuštinių, įsidėdavo termosą arbatos ir patraukdavo į Pažaislio vienuolyno parką, kur ant jaukaus nedidelio suolelio, stovinčio po sena liepa, ilgai kalbėdavosi.

VIII.

Atėjus pietų metui, Dovydas išsiėmė mamos įdėtą lauknešėlį. Visą jo turinį rūpestingai išdėliojo ant seno sukiužusio staliuko, užtiesto vakarykščiu laikraščiu, prisipylė stiklinę kefyro ir sėdo puotauti. Jautienos kumpis – puikus dalykas, ypač kai jį padengi plonutėliu krienų sluoksniu, o ant viršaus išdėlioji plonais griežinėliais supjaustytus marinuotus agurkėlius. Taip skaniai papietavus, labai smagu išsitiesti visu ūgiu ant nedidelės žalio gobeleno sofutės ir pagalvoti apie šio pasaulio beprasmiškumą ar Visatos sandarą. Žinoma, jei tau niekas netrukdo.

Net nesibeldęs į namelį įėjo Vacys. Jo profesija, kaip mėgdavo juokaut naktiniai, gerai rimavosi su jo vardu. Vacys – duobkasys Stankevičius. Iš susijaudinimo springdamas žodžiais, jis šiaip ne taip paaiškino, kad jam skambinusi kapinių valdytoja ir pareiškusi, jog reikia skubiai iškasti duobę naujojoje kapinių teritorijoje, nes maždaug po dviejų valandų ten turės laidoti kažkokį svarbų veikėją. Ekstra atvejis. Tad, nieko nelaukę jie čiupo kastuvus ir patraukė vykdyti nurodymo. Po pusantros valandos duobė buvo iškasta. Praėjus dar pusvalandžiui, į kapines įžengė procesija. Žmonių buvo nedaug. Kolonos priešakyje mažas berniukas ilgais garbanotais plaukais nešė mirusiojo portretą. Už jo ėjo jaunas, nei trisdešimties metų neturintis kunigas.

IX.

Kokia velniškai sumauta diena. Teatleidžia man Viešpats. Šitokią karštą dieną, vilkint sintetinę sutaną, gali iškepti kaip turkiškas kebabas, pamautas ant iešmo. Neabejoju, kad visa, ko mus mokė seminarijoje yra tiesa. Bet jie nesakė, kad reikės laidot žmones – tokius, kaip šis keturių vaikų tėvas, mirtinai užbadytas peiliu prostitutės, negalėjusios iškęsti žvėriško jo elgesio. Ir tai ne pavienis atvejis. Netgi gailestingumas turi turėti ribą, kurią peržengus, atpirkimas yra neįmanomas. Visi plaukiantys pro mane veidai – gerai padirbto sielvarto grimasos. Nežinau, ar kada nors prie to priprasiu. Netikiu, kad nors vienam iš čia susirinkusiųjų būtų nuoširdžiai jo gaila. Jo niekas nepasiges. „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji…” ir „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri parengta velniui ir jo angelams”.

Žinoma, aš taip pat žmogus. Taip pat klystu, darau nuodėmes, kaip ir visi, vaikštantys šios planetos paviršiumi. Bet aš žinau, kas yra gera ir bloga. Žinau, kur yra riba. Tą turėtų suvokti kiekvienas. Žmonės įsivaizduoja, kad pragaras – vieta, skirta vaikams gąsdinti, slypinti kažkur giliai po žeme. O, kad taip būtų! Jis yra žemėje, čia ir dabar. Padaryk ką nors labai bloga, ir tau nereiks patekti į pragarą, pragaras pats pateks į tave.

„Broliai ir seserys, su didžiu liūdesiu mes susirinkome palydėti į paskutinę kelionę mūsų brangų draugą, šeimos vyrą bei tėvą…”

X.

Nors laidotuvės iš pirmo žvilgsnio nesiskyrė nuo daugelio kitų, kurias teko matyti, Dovydas vis dėlto pastebėjo keletą keistų dalykų. Pirmiausia, niekas neverkė. O juk ašaros, kaip ir juodi drabužiai, yra neatskiriama ritualo dalis. Nebuvo giedorių, gėlių, niekas nesakė atsisveikinimo kalbos, nebėrė žemės ant karsto. Kunigui sukalbėjus maldą žmonės pradėjo skirstytis. Beliko tik užkasti duobę.

Žmonėms galutinai išsiskirsčius, prie kapo liko tiktai Dovydas ir Vacys. „Negerai taip”, – tyliai pratarė Vacys. Tada sukalbėjo trumpą maldelę, persižegnojo ir susirinkęs įrankius pasišalino. Dovydas valandėlę dar pastovėjo prie kapo. Paskui ranka drėgname smėlyje nubrėžė kryžių ir, ištaręs „ilsėkis ramybėje” nulingavo taku.

XI.

Kitas porą valandų su dideliu mėlynu maišu rankoje jis vaikščiojo po kapinių teritoriją ir rinko kur ne kur ant kapų paliktus liktorėlius bei išsilydžiusį žvakių vašką. Baigus darbą nebuvo ką veikti. Dovydas šiek tiek pavargo, todėl nutarė valandėlę nusnūst sargų namelyje. Tačiau miegas neėmė. Negana to, galvoje pasigirdo kažkoks ūžesys. Tarsi kažkas labai tyliai šnabždėtų. Žodžių nebuvo galima suprasti, bet garsas stiprėjo. Girdint tokius garsus, ilgai išbūti vienoje vietoje neįmanoma. Tad neliko nieko kito, tik eiti pasivaikščioti. Norėdamas prasiblaškyti Dovydas nusprendė palikti kapines. Jo kelias ėjo per pušyną, vėliau – marių pakrantę, per paplūdimį. Taip jis pasiekė Pažaislio vienuolyną. Vienuolynas turėjo nepaprastai gražų kiemą, kurio viduryje stūksojo du senoviniai šuliniai. Lankytojai mesdavo į juos monetas tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti. Netoli šulinių augo didžiuliai medžiai, po kuriais stovėjo du raityti žalios spalvos suoleliai. Ant vieno iš jų sėdėjo moteris dieviško baltumo veidu, ilgais vėjo draikomais plaukais. Pats nežinodamas kodėl, Dovydas priėjo jos ir paklausė, ar galima būtų prisėsti šalia. Moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą. Dovydas atsisėdo šalia, ir jie kurį laiką tylėjo. Paskui ji ištiesė ranką, ir Dovydas suspaudė ją savam delne. Buvo nepaprastai gera. Galėjai jausti, kaip viduje per visą kūną sklinda virpesiai, švelniai kutendami pilvą ir smilkinius. Taip praėjo daug laiko. Galybė minčių ir jausmų užplūdo Dovydą, bet jis negalėjo, o ir nenorėjo ką nors sakyti. Leidosi saulė. Vienuolyno bokšto laikrodžiui mušant devynias, iš kažkur pasigirdo balsas: „Sese Katarina, laikas.” Moteris atsistojo, žvelgdama Dovydui į akis, švelniai suspaudė ranką ir neatsigręždama pranyko sunkiuose koplyčios vartuose.

XII.

Grįžęs namo, Dovydas ant stalo, melchioriniame padėkle rado taisyklinga rombo forma išdėstytus mamos keptus cinamono pyragėlius. Po kambarius skleidėsi karštos jazminų arbatos kvapas. Baigėsi dar viena diena.